kvintesencija

kvinteseñcija sf. (1) TrpŽ 1. senovės graikų filosofijoje ir viduramžių scholastinėje filosofijoje – penktasis elementas kuris buvo priešpriešinamas kitiems elementams (vandeniui, žemei, ugniai ir orui) ir buvo pripažįstamas daiktų esme. 2. prk. tai, kas svarbiausia, reikšmingiausia, esmingiausia; daikto ar sąvokos esmė: Tas dokumentas yra neabejotina mūsų pasikalbėjimo kvintesencija rš.